Atminimo lentelę, skirtą Šakių rajone gyvenusiems žydų gelbėtojams, rasite skvere, kur tarpukariu buvo miesto centras. Šioje vietoje katalikų bažnyčios šventorius ribojosi su turgaus aikšte. Tad čia jungėsi ir dviejų didžiausių gyventojų grupių – lietuvių ir žydų – interesai. Antrasis pasaulinis karas ir vienai, ir kitai tautai buvo negailestingas. Vieni nukentėjo nuo sovietų, kiti – nuo nacių. Tokiomis aplinkybėmis išryškėjo kiekvieno žmogaus esmė – žudyti ar gelbėti jis sukurtas.
Šakiuose žydų naikinimas prasidėjo vos įžengus nacistinės armijos daliniams. Po 1941 m. rugsėjo žydų mūsų mieste beveik neliko. Neįkainojamą pagalbą Lietuvos provincijoje besislapstantiems žydams suteikė aplinkinių kaimų gyventojai.
To meto aplinkybėmis žydų gelbėjimas dažnai prilygo didvyriškumui. Gelbėtojai nuolat rizikavo, kad gali būti demaskuoti, suimti ir nužudyti. Jie negalėjo tikėtis pagalbos iš kaimynų ir pažįstamų, turėjo saugotis, kad nebūtų įskųsti sąmoningai arba kam nors netyčia, ne iš blogos valios prasitarus. Nelengvą sprendimą padėti persekiojamiems žydams gelbėtojai dažniausiai priimdavo tik gerai pasvėrę ir pasitarę su šeimos nariais, nes gyvybe rizikavo ne vienas žmogus, o visa gelbėtojo šeima, taip pat ir vaikai.
Nėra vieno kriterijaus apibūdinti žydų gelbėtojo (-os) portretui: žmonės buvo skirtingo išsilavinimo, tautybės, iš skirtingų socialinių sluoksnių bei skirtingų pažiūrų ar religijos, pavieniai asmenys ir ištisos giminės. Netgi buvo antisemitų, kurie atviro smurto akivaizdoje tiesiog negalėjo kitaip pasielgti. Savo gelbėtojų vardus iki šiol kartoja per Holokaustą išlikę gyvi žydai, jų vaikai ir vaikaičiai, gelbėtojus vadinantys savo antraisiais tėvais, motinomis, broliais ir sesėmis.
Atminimo lentelėje įamžinti 45 Šakių rajono gyventojų, žydų gelbėtojų, vardai, 14 iš jų paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais.
