Viską sujaukė 1941 m. birželio 22-oji. Kilus karui tarp didžiųjų Europos valstybių Vokietijos ir TSRS, jau pirmąją karo dieną buvo okupuoti Šakiai, esantys visai prie Vokietijos sienos. Naciai Vokietijoje vykdė holokaustą, užgrobę svetimas žemes, jie tokią pačią politiką vykdė ir okupuotuose kraštuose. Lietuva tuoj buvo įjungta į Ostlando sudėtį ir jau pirmomis okupacijos dienomis žydai buvo visi suregistruoti.
Šakiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, žydams reikėjo nešioti geltonas Dovydo žvaigždes, kad visi juos iš tolo pažintų. Jiems nebuvo galima vaikščioti šaligatviais, apsipirkti galėjo tik jiems skirtose parduotuvėse. Bendrauti artimiau su lietuviais žydams buvo draudžiama, nuo tokio bendravimo galėjo nukentėti ir lietuviai.
Buvo sudaromi žydų sąrašai. Į pirmąjį pasmerktųjų sąrašą 1941 m. birželio 30 d. įėjo iš įvairių apskrities kampelių suvežti žydų tautybės vyrai ir 10 lietuvių. Visus vyrus atskyrė nuo šeimų ir uždarė Stankaičio kluone (dabartinės Veterinarijos stoties patalpos), kurį žmonės vadino „mirties kamera”. Iš čia žydai buvo varomi darbams. Tuometinis Šakių klebonas prašė vokiečių okupacinės valdžios, kad žydus paliktų ramybėje, nes tie, kurie per I-ąją sovietinę okupaciją bendradarbiavo su rusais, seniai pasitraukė į Rusijos gilumą. Deja, jo niekas neklausė.
Netrukus buvo paskelbta, kad visi žydai sulaukę 14 metų turi registruotis darbams, už nepaklusnumą grėsė bausmė. Žydai, aišku, registravosi. Tai buvo pasityčiojimas iš žmonių, nepaisymas jokių žmogiškųjų teisių. Senieji Šakių gyventojai prisimena, kaip žydai, vaikščiodami gatvėmis, sveikindavosi, šypsodavosi, tiesdavo rankas, deja, niekas negalėjo sulaikyti sužvėrėjusio ir išprotėjusio diktatoriaus.Tačiau dar baisiau buvo, kai naciai visiems žydams įsakė susirinkti turgaus aikštėje, juos surikiavo ir visa kolona patraukė link Batiškių miško. J. Kažemėkaitis pasakojo: „Prisimenu, kai moterys, nešinos mažais vaikais, apsikarsčiusios pundais koja už kojos ėjo keliu į nežinią. Suaugusių žmonių prie kolonos neprileido, o mes vaikai šaligatviais lydėjome koloną iki Šaulių aikštės (dabartinės „Varpo” vid. mokyklos stadiono). Tada visi viską supratome. Ir tas baisus vaizdas išliko visiems laikams. Pasigirdo šūviai. Žydus vyrus šaudė atskirai nuo šeimų. Šeimos nariams pranešė, kad jie buvo išvežti darbams. Neaišku, ar šeimos tuo patikėjo, bet tikriausiai nujautė, kas jų laukia. Vyrus šaudė apsirengusius, o iš moterų buvo atimami visi drabužiai ir su savimi turėti daiktai. Matyt, buvo ieškoma paslėpto aukso.“
Taip žuvo apie 4000 Šakių ir jų apylinkių gyventojų.
Visi Šakių miesto lietuviai buvo be galo sukrėsti, žmonės be ypatingo reikalo nėjo iš namų. Gaila ir gėda, kad iš miesto gyventojų tarpo atsirado keletas žmonių, kurie dalyvavo šioje baisioje akcijoje. Lietuviai baltaraiščiai užtraukė didelę gėdą Lietuvai, nes bent jau Šakiuose, buvo apsirengę nepriklausomos Lietuvos karinėmis uniformomis. Deja, jie nejautė gėdos, štai vienas vaikščiodamas po miestą pasigardžiuodamas pasakojo, kaip jis griovyje pamatė judantį mažą kūdikį, kurį motina buvo pametusi, tikėdamasi, kad jis liks gyvas, jį paėmė už kojos ir įmetė į iškastą duobę. Tokius išgamas pasmerkė visi. Tik mažai žydų daliai pasisekė pasislėpti, juos išsaugojo lietuviai, rizikuodami savo gyvybėmis.
Parengė Eglė Matusevičiūtė
Šaltinis: www.sakieciai.lt
