Šakių miesto žydų istorija mena net XVII a. Jau nuo 1690 metų į Šakaičius iš Prūsijos kėlėsi miško prekyba besivertę žydai. 1765 metais iš LDK didžiojo kanclerio kunigaikščio Mykolo Čartoriskio jie gavo kvietimą įsikurti Šakiuose, verstis miško prekyba ir laikyti smukles. Tikslas buvo atgaivinti Užnemunės kraštą po alinančių karų ir maro epidemijų. XIX amžiuje Šakiai tapo tipišku štetlu (jid. „miestelis“), kuriame žydai gyvena konkrečiuose kvartaluose, koncentruotai, dažniausiai netoli turgaus aikščių, kad būtų patogu prekiauti, verstis amatais ir išlaikyti užeigas. Žydai turėjo savo kapines, prausyklą (mikvą), banką su 170 narių, veikė žydų pradinė religinė mokykla (cheder) ir mokykla berniukams (Talmud Tohra), biblioteka skaitantiems jidiš kalba ir mažesnė biblioteka skaitantiems hebrajiškai. Tarpukariu veikė žydų teatro mėgėjų būrelis, vaidinęs jidiš kalba.
Šakių mieste gyvenusių žydų atminimui įamžinti sukurtam paminklui-atminimo ženklui „Berniukas“ parinkta vieta simboliška – jis pastatytas centrinėje miesto aikštėje, aplink kurią daugiausiai gyveno žydai. Žinomo Šakių krašto menininko, skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio kūrinys vaizduoja dešimtmetį žydų tautybės berniuką, pasiruošusį su knygomis ir būtiniausiais daiktais palikti savo namus.
Kurdamas šią skulptūrą autorius paliko erdvės interpretacijoms. Berniukas – ne konkretus žmogus, o tiesiog visos žydų tautos simbolis. Lagaminas asocijuojasi su kelione. Anot autoriaus, tai proga dar kartą pagalvoti apie Šakiuose gyvenusius žydus, apie tai, kad jie čia kūrė savo namus, kuriuos tragiškomis aplinkybėmis turėjo palikti.
