Šakių miesto žydų istorija mena net XVII a. Jau nuo 1690 metų į Šakaičius iš Prūsijos kėlėsi miško prekyba besivertę žydai. 1765 metais iš LDK didžiojo kanclerio kunigaikščio Mykolo Čartoriskio jie gavo kvietimą įsikurti Šakiuose, verstis miško prekyba ir laikyti smukles. Tikslas buvo atgaivinti Užnemunės kraštą po alinančių karų ir maro epidemijų. XIX amžiuje Šakiai tapo tipišku štetlu (jid. „miestelis“), kuriame žydai gyvena konkrečiuose kvartaluose, koncentruotai, dažniausiai netoli turgaus aikščių, kad būtų patogu prekiauti, verstis amatais ir išlaikyti užeigas. Žydai turėjo savo kapines, prausyklą (mikvą), banką su 170 narių, veikė žydų pradinė religinė mokykla (cheder) ir mokykla berniukams (Talmud Tohra), biblioteka skaitantiems jidiš kalba ir mažesnė biblioteka skaitantiems hebrajiškai. Tarpukariu veikė žydų teatro mėgėjų būrelis, vaidinęs jidiš kalba.
Tarp itin reikšmingų miestelio statinių 1815 metais minimas žydų sinagogos pastatas. Ikonografiniuose šaltiniuose užfiksuota, jog turgaus aikštę įrėminusioje Kęstučio gatvėje stovėjo mūrinė Šakių sinagoga su puošniais arkiniais langais, tarpai dekoruoti rozetėmis. Tikėtina, kad mieste buvo kelios sinagogos.
Ne be priežasties daktaras Vincas Kudirka satyroje „Viršininkai“ Šakius pavadino „Žydpile“.
2023 metų vasarą senosios sinagogos vietoje atidengta Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo dovanota stela. Skoningas paminklėlis, papuoštas menora – septynšake žvakide – skelbia: „Šioje vietoje iki 1941 m. veikė žydų maldos namai – sinagoga“.
